Atsiliepimai (iš anoniminės dalyvių apklausos) apie kvalifikacijos tobulinimo seminarą „Gamtinėje aplinkoje vykstančių procesų stebėjimas, tyrimas ir vertinimas rudens sezono pavyzdžiu" ir seminaro metu organizuotas kūrybines dirbtuves:

... Taip, tokie seminarai reikalingi, nes suteikia įvairesnių mokymo priemonių ir galimybių patraukti mokinius domėtis gamta.

... Geros sąsajos su chemija, biologija, etnokultūra. Tai puiku, dažniau ir daugiau tokių susitikimų, mokymų, kūrybinių dirbtuvių.

... Tikėjausi pasiimti naujų idėjų, tai pasiteisino. Gavau paruoštos praktinės medžiagos. Važiuodama tikėjausi sužinoti ką nors naujo gamtamoksliniuose tyrimuose, gauti metodinės medžiagos. Mano lūkesčiai pasiteisino su kaupu.

... Seminaras patiko, malonu gauti literatūros, patiko praktiniai užsiėmimai. Gerai organizuotas, malonus bendravimas. Labai ačiū.

... Tikrai tokie seminarai yra reikalingi, nes sužinai naujos ir tikrai naudingos informacijos, kurią gali panaudoti savo darbe. Šilta ir jauki atmosfera, įdomios temos, puikiai organizutat, suderinta teorija su praktika, įdomūs svečiai. Pastabų neturiu, linkiu ir toliau dirbti tokia pat linkme. Sėkmės.

... Žinojau, kad bus įdomu, todėl ir važiavau. Norėčiau, kad ir toliau vyktų tokio pobūdžio seminarai.

... Labai naudinga įteikta literatūra (seminaro knygos). Tikėjausi naujų ir praktinių patarimų – gavau.

... Taip, nes mokyklose svarbu dėstomą dalyką sieti su praktika ir neformaliuoju švietimu. Linkiu nepailsti ir toliau veikti su mokytojais, mokiniais, mokslininkais. Džiaugiuosi sutikusi puikius pažįstamus ir naujus veidus. Stebiuosi jūsų entuziazmu ir kūrybingumu. Didelis ačiū!

Seminaras_mokytojams_Lap_9_diena_10jpg.jpg

Seminaras_mokytojams_Lap_9_diena_12jpg.jpg

..................................................................................................................................

2010

Stovyklaudami pažįstame pasaulį

2010 m. birželio 21-oji, ankstus rytas. Kauną paliekame vos bundantį. Autobusu keliausime iki Vilniaus, susipažinsime su naujais draugais, kurie penkioms dienoms taps tarsi nauja šeima, ir kartu trauksime link Drūkšių ežero, į stovyklą. Jau pirmieji nuvažiuoti kilometrai smagūs, pajuntame tarpusavio supratimą ir šilumą. Tiesa, daugelis dar nedrąsiai žvilgčiojame per petį, bandydami nuspėti greta sėdinčiųjų mintis, emocijas ar tikslus. Bet pokalbiai mezgasi sėkmingai, ir jau pasiekę Ignalinos AE buriamės į ratą. Kol pakvies gidė, žaidžiame „UNO". Žaidimas ir ekskursija galutinai pralaužia susikaustymo ledus, tad stovyklavietę pasiekiame kaip vieninga bendruomenė.

Atvykome. Maloniai nustebino vietovės nuošalumas ir jaukumas. Nuo Drūkšių ežero kranto – vos šimtas metrų. Iš karto paaiškėjo: išvažiuoti niekas nenorės. Įsikūrėme nameliuose, atėjo pietų metas. Eidami valgyti, geriau apsižvalgėme ir pastebėjome tinklinio, futbolo, krepšinio aikšteles. Nors orų prognozė nežadėjo nieko gero, veidai nušvito, pradėjome planuoti, kada ką žaisime. Tačiau mūsų pernelyg optimistiški planai subliūško, kai galutinai išsiaiškinome tvarkaraštį. Veiklos buvo labai daug, o laiko nepakankamai, kad galėtume suspėti padaryti tyrimus ir surengti futbolo čempionatą.

Pirmiausia, kai jau buvome sotūs ir laimingi, sustojome ratu ir, giedodami himną, iškėlėme Žemės vėliavą. Vėliau įvyko pirmasis užsiėmimas – visi kibome į molį ir leidome savo vaizduotei lietis laisvai. Vieni, pirmą kartą į rankas paėmę molį, formavo medalius ar įvairias geometrines figūras, kiti, jau kiek įgudę, nulipdė žmogeliukus, puodelius, paukštelius, gyvūnėlius. Šis užsiėmimas buvo tik įžanga į penkias dienas truksiančią įtemptą dienotvarkę.

Reikėjo ištirti Drūkšių ir Skirnio ežerų vandenį, pasidomėti siliciu gyvojoje gamtoje, aplankyti Tilžę ir susipažinti su šio miestelio istorija, daugiau išmokti apie vasarą žydinčius augalus, gamtinius dažiklius, moliuskus, fotosintezę bei kvėpavimą, pažinti įvairius mikroorganizmus, Drūkšių ežero žuvis ir išsiaiškinti, kaip jas apsaugoti. Reikėjo sužinoti apie ploviklius ir jų įtaką ežero ekosistemai, išskirti DNR iš vaisių ir daržovių. Be šių praktinių užsiėmimų, išklausėme daug įvairių paskaitų, o plaukiant katamaranu dr. Laimutė Salickaitė-Bunikienė labai daug pasakojo apie apylinkes, aiškino apie Ignalinos AE įtaką Drūkšių ežerui ir apskritai aplinkinei gamtai, atkreipė dėmesį į vandens taršos priežastis ir pasekmes bei kitas ekologines problemas.

Pirmąsias tris dienas dangus buvo kiauras, todėl jokių čempionatų neorganizavome. Žygį ir net Joninių šventimą teko perkelti ir laukti palankesnio oro. Šiaip ar taip, liūdėti neteko. Šturmavome darbotvarkę, gavome progų pažiūrėti filmų, vadovė Julija užėmė integraciniais žaidimais ir linksmino gitara, o sodybos savininkai net pirtelę iškūreno. Ketvirtadienio vakare galėjome atsipūsti nuo teorijos ir praktinių užsiėmimų. Pradėjome ruoštis Joninių vakarui. Vaikinai ruošė malkas, merginos kupoliavo ir pynė vainikus. Sutemus, kuždant norus ir svajones, jie buvo paleisti į ežerą. Vieni dar nuėjo prie laužo, kiti patraukė į namelį. Tiek tos birželio nakties! O galvose visiems kirbėjo ta pati mintis: projektai. Kaip dauguma užsiėmusių žmonių, tokius darbus pasiliekame paskutinėms valandoms. Taigi. Vieni prie savo projekto puolė iškart, vildamiesi išlošti dar ir laisvo laiko. Kiti darbo ėmėsi tik švintant (vis dėlto šventė yra šventė). Bet porą valandų teko numigti, kad „nenulūžtume" per uždarymą...

Per uždarymo ceremoniją išsiaiškinome slaptus draugus, visas meiles ir simpatijas, aptarėme stovyklos rezultatus. Ir tada atėjo... liūdniausia dalis. Su visais atsisveikinti. Skubiai susirinkome telefono numerius, su kai kuriais sutarėme susisiekti per Facebook. Padarėme paskutines nuotraukas, susėdome į autobusus... Galutinėje stotelėje Vilniuje atsisveikinome ir pasukome savais keliais.

Sėdėti traukinyje važiuojant namo buvo pati nelinksmiausia dalis Atrodo, dar aiškiau supranti, kaip buvo linksma ir gera pabendrauti su tiek puikių žmonių, tiek daug patirti ir išmokti. Visa tai dar ką tik vyko, o dabar tu jau sėdi traukinyje, skubančiame namo, ir su savo naujaisiais draugais artimiausiu metu susitiksi tik internete.

Aišku, visi šie gražūs prisiminimai neegzistuotų be būrio pasišventusių žmonių ir rėmėjų. Visų mokinių vardu norime padėkoti stovyklos vadovei Irenai Stankevičienei, kitiems pedagogams, rėmėjams, organizatoriams: dr. Laimutei Salickaitei-Bunikienei ir Julijai Baniukevič, dr. Gervydui Dieniui, Justinui Tešerskui, Teresai Zajančkovskajai, dr. Stasei Mažeikaitei, dr. Ritai Šulijienei, Marytei Šimelionytei, dr. Daliai Lukšienei. Taip pat labai dėkojame sodybos savininkams už šiltą priėmimą bei virtuvės darbuotojams už puikų maitinimą.

Kasmet šią gabiųjų moksleivių stovyklą remia UAB „Fermentas".

Justas Raudonius ir Patrikas Pultinevičius
Kauno r. Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos mokiniai

..................................................................................................................................

2008-10-09, Karolina Stankevičiūtė

Birželio 21 – 27 dienomis trys VIOLIEČIAI turėjo progą apsilankyti Respublikinių moksleivių techninės kūrybos rūmų organizuojamoje Drūkščių Ekologinio ugdymo mokykloje (DEUM).

Stovykla vyksta kiekvienais metais Raipolėje ("ant Drūkščių ežero kranto"). Tiesa, senieji mokyklėlės nariai yra čia buvę pavasario sesijos metu. Stovykloje dalyviai supažindinami su ekologija ir chemija kaip gamtos komponentais, taip pat apylinkės miškais ir ežerais.

1-oji diena

10 val. pajudėjome tikslo (Ignalinos atominės elektrinės informacijos centro) link. Beveik pusantros valandos praleidusios automobilyje (mūsų trijulei teko važiuoti savu transportu), išlipę dar pora valandų laukėme iš Vilniaus atvažiuojančios "kompanijos".

IAE informaciniame centre susipažinome su elektrinės darbo veikla, sąnaudomis, elektrinės poveikiu aplinkai, taip pat turėjome galimybę pro TV ekranus pažiūrėti į reaktoriuje dirbančius vyrus (moterų nepastebėjau). Gera įspūdį paliko elektrinės maketas, kuriame netgi "įvesta" elektra :). Tiesa, elektrinėje mums buvo pažadėti pietūs, tačiau jų negavome (nenusivylėme, buvome girdeję, kad maistas čia ne per skaniausias...)

Apie 15 val. jau kraustėmės į naujuosius namus stovykloje – vagonėlius. Viena iš stovyklos vadovių, Laimutė Salickaitė-Bunikienė, įteikė mums pagalves ir antklodes, ant kiekvieno gulto buvo po čiužinį, todėl išsimiegojome puikiai (nors, kaip dažniausiai ir būna stovyklose, miegojome mažai).

Įsikūrę vieni su kitais susipažinome, pakabinome Žemės vėliavą ir net sudainavome stovyklos himną.

Pasiilgę šilto maisto, pasiskirstėme į "vyrėjų" grupes. Pirmoji budinti grupė nuėjo gaminti vakarienės, o mes - toliau pažindintis vieni su kitais.

2-oji diena

Sunkus pirmasis rytas.

Profesoriaus Gervydo Dienio paskaita "Silicis gyvojoje gamtoje". Po šios paskaitos mus privertė net šiek tiek pavyduliauti, rodydamas nuotraukas iš savo kelionių po Graikiją ir Baltijos jūros pakrante. Po pietų mūsų laukė maloni staigmena – užkietėjęs skautas Andzejus Zaborovski ir jo vedamas žygis "Orientavimasis aplinkoje". Prieš žygį į mišką gavome instrukciją: negalima imti jokių dokumentų, nusiimti papuošalus (kad neužsikabintų ant šakos), taip pat iš anksto buvo įspėti visi "neturintys jėgų, nenorintys sušlapti ar nemokantys greitai ir drausmingai žygiuoti".

Eidami aplinkkeliais atsidūrėme netoli savo stovyklavietes. Sustojome miško aikštelėje. Gavome nurodymą išsirinkti vietą ir ten iškasti duobę (30x30x30cm). Instrumentai – gamtoje randami daiktai (tai gali būti paprasčiausia šaka arba išmestas butelis).

Na, su šaka duobę kasiau gerą valandą – tekdavo sustoti nudaužyti uodų, zujančių aplink, ar rauti šaknų, kurios labai trugdė kastis gilyn. Kai pamiškė jau buvo nusėta duobelėmis, leista eiti prisirinkti šakų ir pastatyti laužą. Tiesa, jam užkurti gavome tik vieną degtuką (ir laužas turėjo degti ilgiau nei 5min). Laužams užgesus, teko juos užmaskuoti. Kad neliktų "nė pėdsako". Po laužų teko statytis pastoges nuo lietaus. Kadangi buvome padalinti į kelias grupes, gerokai aplaužėme aplink augančius lazdynus, ąžuolus ir kitus medžius (kai kas netgi skyne dilgėles), tempėme iš miško šakas ir rąstus. Kai pastogės buvo baigtos, vėl gavome nurodymą viską palikti "be pėdsakų". Prisipažinsiu, buvo malonu griauti "būstinę", kurią statėme beveik tris valandas...

Na, o vakare laukė pasiruošimas Joninių šventei, taigi turėjome prisirinkti žolynų būrimams (atsisukus į vakarų pusę ir žengus dešimt žingsnių, nuskinti penkis bet kokius augalus, ta patį pakartoti atsisukus į rytų ir į pietų puses), žinoma, reikėjo nusipinti ir vainikus. Kokios Joninės be vainikų plukdymo?

Draugiškai susėdę prie Joninių laužo, klausėmės Bobulės Žolininkės išminties, kas norėjo, galėjo išsiburti iš "sukupoliautų" augalų, bandėme prisiminti Joninių tradicijas. Deja, bet per laužą nieks nedrįso šokti. Išsiskirstėme ketvirtą ryto.

3-oji diena

Šį rytą turėjau budėti, todėl teko keltis anksti. Kepėme blynus.

Po pusryčių išklausėme paskaitą apie genetiškai modifikuotus organizmus, sužinojome jų naudą ir nenaudą.

Taip pat stebėjome savo auginamus mikrobus. Galėjome tirti iš įvarių Drūkščių ežero vietų paimtą vandenį bei pamatyti, kokios bakterijos "gyvena" ant mūsų pirštų ar seilėse. Ar žinojote, jog Drūkščių ežero vanduo, jo kokybė prilygo Baikalo ežerui?

Na, o popiet netgi pasnaudėme (po Joninių nakties buvome šiek tiek išsekę :) ), kad paskaitų metu būtume darbingesni ir nemiegotume. Mums netgi buvo suteiktas džiaugsmas paplaukioti kateriu po Drūkščių ežerą. Apžiūrėjome politiko privatizuotą krantą ir aplink augančius medžius bei krūmus...

Vakare, kaip ir visada, draugiškai išsimaudėme Drūkščių ežere.

4-oji diena

Ryte sulaukėme tikros žuvų dauginimosi ekspertės – Marytės Simelionytės paskaitos. Vėliau ji netgi suteikė mums "malonumą", demonstruodama šviežios žuvies vidinę sandarą. Didelį įspūdį paliko dar plakančios išimtos širdys.

Papietavę patraukėme Ceimos ežero link atlikti vandens tyrimo. Pakeliui apžiūrėjome Kaiskės kaimo dubenėtąjį akmenį (ant tokių akmenų pagonys aukodavo). Miškelyje prisiskynėme mėlynių ir įvairiausių augalų.

Tiesa, kad laikas eitų dar greičiau ir smagiau, įterpėme ir per UJGtM sesijas žaidžiamą žaidimą – "Killer'į", žaidėme tris dienas, na, o šįvakar galutinai užbaigėme. Taip pat liko nepamirštas ir "senolis Alias". Kas buvo azartiškesni, žaidė kortomis. Na, "kolegos" pasirodė itin azartiški ir netgi susilažino (beje, dėl labai moksliško dalyko) - pralaimėjęs turejo kišti galvą į indų plovikliu "praskiesta" ežero vietą ("pralaimėjęs turėjo stot į kovą su slibinu, kurį per kraujus ir kančias nukovė").

Po dienos žygių atsikvėpėme lipdydami molinukus, daug kas pirmąkart lietė molį ar iš jo lipdė. Molis – Dievo dovana žmogaus rankoms ir mintims.

5-oji diena

Dienos metu išklausėme paskaitas apie Drūkščių ežero mikroorganizmus ir H2O naudą žmogaus organizmui. Laimutė dar papasakojo apie Tilžės miestelio kryžių, kuris anskčiau buvęs Karvių saloje (ten žmonės ganydavo karves), jis šiuo metu "apsistojęs" observatorijos muziejuje.

Kadangi rytoj turėjome važiuoti namo, nusprendėme išsikūrenti pirtį. Tačiau nebuvo viskas taip paprasta: reikėjo gauti malkų. Pasiprašėme jų vietinio gyventojo, tačiau jis mums pasiūlė du variantus: susimokėti už malkas arba iškasti duobę. Pinigų pagailėjome, todėl likome "prie duobės", kurią pasikeisdami kasė stovyklos vaikinai. Darbai truko visa popietę. O kol pirtis kūrenosi, spėjome netiesiogiai pabraidyti po miškus ir daugiau sužinoti apie juose augančius grybus (kad, neduok Dieve, patys nesuvalgytume uošvienei skirto grybo :) ).

Tiesa, paskutinę naktį nusprendėme paminėti sulaukdami saulės tekėjimo. Susedę aplink "draugystės" laužą dainavome ilgesingas dainas, stebėjome birželio žvaigždes ir trejetą skraidančių šikšnosparnių.

Paskutinė – 6-oji diena

Atsikėlę lovose radom malonių staigmenų – pušies kankorėžių (jais pasirūpino nemiegoję linksmuoliai).Visi buvo tylūs ir ramūs (neaišku, ar dėl to, kad pavargę, ar liūdni, jog reikia išvykti).

Papusryčiavę skubėjome krautis daiktų (nors namo visai nenorėjome). Viską sunešę į vieną didelę krūvą, susirinkome pristatyti dvi dienas rengtų darbų. Kas pasakojo šiurpias istorijas, kas dainavo, kiti sukūre eileraščių, žinoma, buvo ir rimtų, "chemiškų" darbų.

Gavome dovanų lankstinukų, visi kartu nusipaveikslavome ir sulaukę autobusų pajudėjome namų link. Vėliau visi draugiškai apsikabinome ir atsisveikinome pažadėję likti draugais, o galbūt net ir susitikti kitais metais.

"Patiko. Kompetentingi, nuoširdūs, paprasti dėstytojai, gyvenamoji aplinka, praktiniai užsiėmimai, maistas, žmonės, pasisėdėjimai prie laužo."

"Labiausiai patiko maistas ir kad buvo daug daugiau laisvo laiko negu pernai..."

"Viskas patiko tik per anksti kėlėmės, o taip super buvo!"

"Man patiko beveik viskas: kaip buvo suplanuotas mūsų laikas (nors ne viskas buvo taip, kaip turėjo būti), paskaitos buvo be galo įdomios, kolektyvas irgi šaunus... Turbūt nelabai yra tokių dalykų, kurie nepatiko, galbūt juos galima pavadinti smulkmenomis, tarkim tai, kad galbūt ne viskas buvo iki galo padaryta (kalbu apie kai kuriuos bandymus), bet tam įtakos turėjo ir nelabai palankios oro sąlygos..."

"Stovykla patiko, nes buvo įdomi programa, per, viso labo, 5 dienas pamatėme, bei išmokome labai daug. Vadovai buvo labai įdomūs, jie daug ko mus išmokė ir labai šiltai bendravo su visais stovyklos dalyviais."

"Mano nuomone, Deum stovykla buvo NEREALI!!!! Esu baisiausiai dėkinga dėstytojams, kurie taip atsidavę savo darbui ir vaikams... Džiaugiuosi susipažinusi su labai idomiais žmonėmis. Visais - mokiniais ir mokytojais. Tai buvo pati geriausia stovykla mano gyvenime!!! Ir maistas, mūsų ruoštas, ir projektai, mūsų daryti, ir paskaitos, vestos tikrų PROFESIONALŲ buvo nerealios!Tik patys geriausi žodžiai! Labai viliuosi, kad pateksiu ten kitais metais."

"DEUM buvo "unreal" (neįtikėtina). Na, patiko labai, kad vakarais prie laužo susirinkdavom, gera "chebra"."

"Aišku, gyvenimo sąlygos nebuvo tobulos, bet gyvent įmanoma.. Taip pat ankstyvi rytai. Sunkoka visgi... Maistas labai skanus ir sočiai galėjai privalgyt, kiek norėjai, maisto netrūko... Didelis pliusas - pirtelė, ežeras ir pasiplaukiojimas kateriu."

"Mums trūko gero oro, būtų buvę dar smagiau... Negalima pamiršt ir mūsų mylimiausio personažo ANDZEJAUS, taip pat įdomaus Joninių vakaro: laužas, būrimai, žolelės..."