Ką organizuoja DEUM?

1. Ekologines stovyklas bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų moksleiviams;
2. Ekologines stovyklas studentams;
3. Ekologines dienas visuomenei;
4. Seminarus chemijos, biologijos ir socialinių moklsų mokytojams;
5. Konferencijas;
6. Ekologinės dienos (jas veda laisvi nuo kitų programos užsiėmimų dėstytojai papildomai atvykstantiems į DEUM).

 

Plačiau su DEUM istorija jus supažindins interviu su Laimute Salickaite-Bunikiene, paimtas ruošiant pirmąjį DEUM svetainės variantą 2002 m.

 

Kada įsikūrė Drūkšių ekologinė stotis ir kodėl?

namukai.jpg

Tai būtų ilgas pasakojimas, bet sutrumpinsiu. Drūkšių ekologinės stoties pradžių pradžia buvo 1979 metais, kada į Tilžės įlankos šiaurinę pakrantę buvo atitemptas pirmas melioratorių vagonėlis - tai buvo stoties pradžia. Ji gimė dėl to, kad reikėjo atlikti mokslinius tyrimus Ignalinos AE regione, nes priešais ekologinę stotį, maždaug už šešių kilometrų, jau buvo statoma Ignalinos atominė elektrinė, buvo kasama duobė pirmajam energoblokui. Taigi reikėjo užfiksuoti esamą ekologinę situaciją AE regione, Drūkšių ežero vandens ekosistemoje tokią, kokia buvo iki didžiųjų statybų ir AE darbo pradžios, kad paskui būtų galima palyginti, kokie pokyčiai bus įvykę aplinkoje veikiant tokiam stambiam pramoniniam objektui kaip AE ir esant 30 tūkstančių gyventojų turinčiam miestui Visaginui. Reikėjo rasti pastovią vietą, kur būtų galima kurti laboratorijas, kuriose būtų atliekami tyrimai. Vėliau stotis išaugo, atsirado penki Alytaus namukai su miegamaisiais kambariais, laboratorijomis ir visa kita darbams reikalinga infrastruktūra.

Kaip žmogus, atsidavęs savo darbui ir jį atliekantis ilgus metus, Jūs tikrai galėtumėte papasakoti Drūkšių ežero istoriją: kokia buvo situacija, kai pradėjote čia dirbti, kokia yra dabar ir kokia bus?

kapitonas.jpg

Dabar sėdime chemijos fakultete, fligelyje, mano darbo vietoje*. O jei prisimenate paveikslus, kabančius Drūkšių ekologinėje stotyje kambariuose (paveikslus apie ežero ateitį piešė vaikai), suprantate, kad mes gan plačiai tuos dalykus aiškiname. Ežeras, kokį mes jį radome 1979 metais, buvo tipiškas mezotrofinio tipo ežeras, švarus švarutėlis, maitinamas daugybės požeminių šaltinių. Upeliai, sutekantys į ežerą, atneša į jį vandenį iš kitų, aplinkinių ežerų. Dirbamų laukų buvo mažai, aplinkui miškai, todėl tas atitekantis vanduo suspėdavo savaime apsivalyti. Vietiniai gyventojai ežero vandenį naudodavo maistui, gėrimui, jis buvo tikrai kokybiškas. Drūkšius buvo galima pavadinti lietuviškuoju Baikalu - kaip žinome, Baikalo vanduo buvo labai geros kokybės, kol žmogus nepradėjo ten ūkinės veiklos. Lygiai tas pats ir čia - stotyje mes, naudodamiesi batometru, pasisemdavome šalto vandens iš gilesnių sluoksnių ir jį naudodavome maistui, gerdavome, nes cheminiu ir bakteriologiniu požiūriu tai buvo puikios kokybės gamtinis vanduo. Toks ežeras buvo pirmaisiais mūsų tyrimų metais. Nors jau pietinis jo krantas, pietinės įlankos buvo teršiamos nevalomais nutekamaisiais vandenimis iš tuo metu ant kranto stovėjusių kareivinių, kuriose gyveno kareiviai ir atominės elektrinės statybose dirbantys žmonės. Paskui kūrėsi miestas Sniečkus, kuris vėliau buvo pervadintas Visagino vardu (gavo netoli esančio ežero vardą), gyventojų skaičius išaugo iki trisdešimties tūkstančių, todėl galite įsivaizduoti, kiek nuotekų patenka į ežerą kiekvieną dieną. Pirmiau buvo tik mechaninis valymas, vėliau atsirado biologinio valymo įrengimai. Toks chloruotas vanduo patenka į Skripkos ežerą, kuris kadaise buvo gražus ežerėlis. Dabar jis galutinai pražudytas, kaip atmatų duobė, ir perteklius to užteršto vandens Vosyliškių upeliu suteka į Drūkšių ežero pietinę įlanką (ten, kur yra mūsų 6 tyrimų stotis). Kiekvieną dieną nenutrūkstama srove biogenai (azotas, fosforas) plaukia į ežerą. Įsivaizduokite, koks kiekis medžiagų susikaupė per tuos metus. Vadinasi, ežeras dėl terminės ir cheminės taršos sparčiai virsta eutrofiniu. Gamtoje tai paprastai įvyksta per tūkstančius metų, o Drūkšių ežero būsena pasikeitė per dvidešimt metų.

Tais laikais reikėjo labai daug įvairių priemonių, indų, regentų ir t.t. Kas Jums padėjo visa tai surinkti?

reagentai.jpgSovietmečiu visus darbus globojo Sąjunginis atominės energetikos problemų institutas Maskvoje. Iš ten ateidavo lėšos į Lietuvą ir stotis atliko valstybinį užsakymą. 1993 - 1997 metais buvo vykdoma nacionalinė mokslo programa "Atominė energetika ir aplinka". Jai lėšos buvo skiriamos iš Lietuvos biudžeto. Tai buvo lėšos įsigyti medžiagoms ir priemonėms. Dalis šių įsigijimų buvo skirta edukacinei veiklai.

 

 

O dabar kaip yra finansuojama ši stotis?

finan.jpgDeja, 1997 metais nutrūko ši programa ir dabar stovyklos vyksta daugiau pavienių entuziastų pastangomis. Jie suvokia, kad duomenų kaupimas neturi nutrūkti ir kiekvienas, kiek pajėgia, kiek turi sukaupęs priemonių, reagentų, dirba. Ir mes, hidrochemikai, stengiamės, kad duomenyse nebūtų spragų ir tęsiame tyrimus. Tikėkimės, kad ateityje moksliniai tyrimai atsinaujins. Monitoringinius Drūkšių ežero vandens tyrimus atlieka Aplinkos apsaugos ministerija.

Jūs anksčiau minėjote, kad DEUM stovyklėlė vykdavo po devynis kartus per metus.

devynis.jpgBuvo ir taip, buvo tokių metų, kai turėdavome daug pinigų. Išdalindavome juos pagal projektą taip, kad visiems užtektų.

 

 

 

O dabar stovykla būna vieną kartą per metus?

viena.jpgNe, būna ne vieną kartą. Vyksta studentų praktikos, seminarai mokytojams, bet irgi, jeigu turime pinigų. Jeigu neturime, tai arba nedarom, arba išlaidas (kelionė, maistas) apsimoka patys mokytojai. Vyksta ekologinės dienos.

 

 

Ar atsitiktinumas, kad DEUM stovykla paprastai vyksta per Jonines?

jonines.jpgStovykla per Jonines yra organizuojama vadinamiems gabiesiems vaikams (įvairių konkursų, įvairių olimpiadų nugalėtojams). Jiems skiriamas pats geriausiais vasaros laikas. Šį laiką mokomajai stovyklai išnaudoja tie vaikai, kurie visus metus mokosi, dalyvauja įvairiuose mokiniams skirtuose konkursuose, vykdo įvairius mokyklinio mokslo tiriamojo darbo projektus. O kitą vasaros laiką užima visaginiečiai. Šiemet, tiesa, visaginiečiai neatvažiavo, jų vadovė susirgo. Visi kiti vaikai jau prisitaiko, pavyzdžiui, šiemet balandžio mėnesį buvo Utenos klubo "Viola" pavasario sesija. Buvo labai įdomu. Kartais kitiems labiau tinka rudens metas – organizuojame stovyklą rudens metu. Pavasaris pažintine prasme taip pat įdomus, kaip ir vasara. Kiekvienas metų laikas yra nuostabus, gražus.

Joninės yra puiki šventė. Po ištisus metus trukusių intensyvių darbų yra svarbu atsipalaiduoti. Ypač tokio šventiško, romantiško atsipalaidavimo, gražaus šventimo yra nusipelnę kaip tik šitie vaikai. Taigi, stovyklai parinktas laikas nėra atsitiktinis.

Kiek mes pamename Joninių šventes, jos niekada nebūtų tokios įdomios be Jūsų. Ką Jums reiškia persikūnijimas į bobulę Žolininkę?

zolininke.jpgAš visą laiką, nuo pat mažens labai jaučiau tą metų virsmą. Man metų vaizdinys atmintyje sukasi tarsi ratas, toks pasviręs ratas. Apačioje - ruduo, dar truputį pasisuka dešinėn - Kalėdos. Tamsu, žvakės, eglutė, Nauji metai, Trys karaliai. Užsibaigia eglutės šventė. Toliau prasideda kilimas, ratas kyla į viršų: Velykos, pavasaris; kovas - kai lygi diena ir naktis; gegužė - pats žydėjimas, alyvos; birželis - jazminai. Tada artėja Joninės - trumpiausia naktis, ilgiausia diena. Tai - tikras gaivališkas pajutimas. Toliau - žemyn iki lygiadienio rudenį ir taip toliau sukasi ratas. Visas mano gyvenimas tai yra kopimas ratu žemyn - aukštyn - žemyn - aukštyn... Tai Joninės yra tas gaivališko virsmo pajautimas. Bobulės žolininkės istorija tokia. Kai buvau studentė, man didžiulį įspūdį padarė Eugenija Šimkūnaitė, kai ji Kernavėje per Jonines didžiulio rato vidury atsisėdus iš lauko žiedų puokščių, kupolių, būrė šventės dalyviams jų likimus, jų ateitį, kaip visi smagiai klausė, kaip visiems buvo įdomu. Na, ir aš pradėjau skaityti įvairią literatūrą, įvairių etnografų darbus, bendrauti. Man labai daug davė bendravimas su etnografe Irena Čepiene, labai daug įdomių dalykų sužinojau iš Gimbutienės darbų. Buvo toks "apsiskaitymo laikotarpis". O tai, ką tu perskaitai, kokias žinias perleidi per savo mintis, paskui ką pajauti bendraudamas ir su konkrečia mokinių ar mokytojų grupe užsiėmimų metu, dar kartą prasisuka galvoje tarsi kažkoks kaleidoskopas Ir pajunti kokia tai grupei bobulė Žolininkė yra reikalinga, nes kiekviena grupė yra savita ir savita susikuria ir darbo ,ir žaidimų, ir švenčių atmosfera. Antra vertus, jūs tokio amžiaus, kai jūsų asmenybės gražios kaip medžiai - jauni, gražūs medžiai. Kamienai gražūs, lajos, šakos... Pasijunti kaip gražiam sveikam miške ir tarsi virsti tų medžių dalimi, nejauti metų, nejauti savo amžiaus, jauti tik širdį ir sielą, bendro buvimo, bendro šventimo žavesį.

Jūs esate bobulė Žolininkė per Jonines, bet yra nuotrauka, kur Jūs įsikūnijote į šį vaidmenį kai aplinkui bolavo sniegas. Kodėl?

zolininke2.jpgTai buvo pavasaris, pati pavasario pradžia, kada saulės atokaitoje jau pradėjo lįsti šalpusniai (šalpusnis tai yra ta gėlė, tas augalas, kuris padeda peršalus). Ir tie vaikai, kurie atvažiuoja anksti pavasarį, jie taip pat nori ritualų, jie nori pradžių pradžios. Aš pasveikinu pavasarį Donelaičio žodžiais: "Jau saulelė atkopdama budina svietą...", tai ir pasidairykim, pasižiūrėkim, kokiais žiedais ji kalba į mus ir ką mums duoda. Tai - irgi ritualas. Bobulės žolininkės senais laikais ir pradėdavo nuo šalpusnio - susirenka šalpusnį, kad galėtų žiemą pagydyti vaikus nuo pikto kosulio, nuo visokių bronchitų, kokliušas grauždavo vaikus (seniau gi antibiotikų nebuvo)... Taigi per Bobulės žolininkės įvaizdį perduodi žinias apie liaudies mediciną, etnografiją, etnokultūrą. Į gamtos mokslus integruoji tokius dalykus, kurie yra gražūs, smagūs, praturtina gamtos mokslą, daro jį įdomesnį, patrauklesnį. Pajusti atbundantį medį, jo šaknimis srūvančius gaivius syvus, delnu paglostyti jo kamieną - tai tarsi pasisveikinti su mūsų protėviais, mylėjusiais medžius, šalia jų radusiais ramybę ir poilsį. Tas pats ir su akmeniu, žyminčiu kažkada čia gyvenusių žmonių gyvenimo būdą. Jo palietimas tarsi pasisveikinimas, protėvių rankų šilumos pajautimas. Pastovėjimas, pažiūrėjimas, pasidairymas šalia senovės paminklų labai daug suteikia jėgų, padeda nurimti, nusiteikti filosofiškam mąstymui, motyvuotam mokymuisi, pažinimui.

Mes gyvi stovyklos prisiminimais. Vienas prisiminimas - Brisius Brisinelis, visų mylimas šuo. Ar galėtumėte papasakoti trumpą istoriją, kaip jisai atsirado stovykloje ir kaip buvo su ja susijęs?

brisius.jpgO, reikėtų prisiminti dar vieną žmogų, kuris buvo vadinamas ekologinės stoties meru. Tai - Andrius Astrauskas, ichtiologas. Jis labai gerai pažinojo žuvis, mokėjo jas tyrinėti, bet kartu buvo ir geras ūkininkas ir tuo metu, kai buvo statoma ekologinė stotis, jisai daug padarė, kad stotis būtų tokia, kokia ji yra dabar. Taigi laikas nuo laiko šio energingo, smarkaus žmogaus namuose atsirasdavo šunelis. Buvo spanielis, bet jis kažkur tai iškeliavo, ir tada, vieną gražią vasaros dieną, Andrius atsivežė tokį mažytį, storom kojom, trumpą, drūtą šuniuką. Jo ausys buvo labai ilgos ir jis bėgdamas dažnai jas primindavo ir griūdavo apsiversdamas. Tuomet labai mėgdavo, kad kas prieitų ir jį paglostytų, pamyluotų. Tas įprotis apsiversti ir būti paglostomam jam išliko ir tuomet, kai jis subrendo, užaugo dideliu šunimi. Bet basetai yra tingūs šunys: didelės letenos, akys didelės taipogi, ausys jau matėte, kokios, bet jo labai gera šuniška, mylinti, ištikima širdis. Bet Andrius buvo labai energingas (labai gaila, kad jo gyvųjų tarpe nebėra, dabar mes su šiluma galim jį tiktai prisimint), jo energijai šis šuo buvo per lėtas. Jis sakydavo "Aš skubu, noriu išvest jį pasivaikščiot, o jis atšlepsi ir gali sėdėt pusvalandį vienoj vietoj. Neturiu laiko." Jam reikėjo laisvės, reikėjo vaikščioti pačiam vienam. Ir atvežė Brisių, padovanojo komendanto šeimynai. Kadangi jisai toks mielas, aišku, visi jį iš karto pamilo. Bet jis niekaip negalėjo gyventi ir būti laimingas be vaikų. Jisai be galo mylėjo mažąją Andriaus anūkę ir jos ilgėjosi. Brisius kompensuodavo savo pasiilgimą, kuomet atvažiuodavo vaikų grupė: jisai kiekvieną grupę pasitikdavo, visais džiaugdavosi, visiems atversdavo savo pilvuką paglostyti, bet jisai tyrinėdavo ir pasirinkdavo "auką" - tą, kuris jį mylės labiausiai iš visų. Iš pradžių draugystė pasireikšdavo keliavimu kartu į žygius, ekskursijas, visi džiaugėsi, kad Brisius Brisinėlis eina kartu, po to prasidėdavo lindimas po stalu, kada visi valgo, pietauja ir panašiai - kaulydavo kąsnelio, o jei jam neduodavo, atsistojęs su kaire ar dešine letena pasiimdavo pats, vogdavo mėsą iš visų namelių. O baigdavosi tuo, kad nusižiūrėtai "aukai" jis įsirangydavo į lovą! "Auka" praktiškai neturėdavo kur gultis, nes visą vietą būdavo užėmęs Brisinėlis. Maža to, jis būdavo užklojamas ir jo galva gulėdavo ant pagalvės. Taigi "auka" miega susisukęs į striukę, bet ant pagalvės guli Brisinėlis. Žodžiu, jis buvo toks šunelis, be kurio buvo neįsivaizduojama ta aura, kuri susikuria, kai vaikai atvažiuoja, kartu mokosi, žaidžia, ilsisi, kartu vaikšto... Dabar Brisiaus labai trūksta. Jo likimas tragiškas. Jisai mėgdavo pavaikščioti ledu nuo žvejo prie žvejo ir šį vėlyvą pavasarį (kaip žinote, pavasaris šįmet anksti prasidėjo, todėl greitai ledas pradėjo tirpti) eidamas jisai atlūžo su lytim. Jis dar bandė kabintis į storesnį ledą, žmonės bandė jį gelbėti, bet ledas buvo per plonas ir buvo neįmanoma prieiti jam padėti. Buvo netgi iškviesti gelbėtojai iš Visagino. Jie atvažiavo, bet pavėlavę penkiolika minučių. Brisius dar kaukė, prašėsi pagalbos, bet jau nepajėgė išsilaikyti (vanduo tai ledinis). Liko tik kauksmas ir prisiminimas nuotraukose...

Dabar ežero būsena pakeista, bet bus uždaryta atominė elektrinė. Kaip tuomet bus ežeras naudojamas, ar jis tiesiog bus paliktas numirti?

eutro1.jpgMes labai bijome, kad atominė elektrinė bus uždaryta (nors kartu to ir norime) todėl, kad dabar, kai ežeras neužšąlą, jį "išvėdina" vėjai: sieros vandenilis, susikaupęs ežero dugne (jis susidaro irstant organinėms medžiagoms) yra išmetamas į atmosferą ir dėl to ežeras mažiau nuodijamas, bet kai ateis tas laikotarpis, kai visas ežeras pasidengs ledu... Tai bus dar viena vinis į ežero karstą, nes tada puvimo, irimo procesai suaktyvės, organinės medžiagos ežere kaupsis. Kiekvienais metais vis daugiau. Iš ežero praktiškai niekas nepasišalins, nes vienintelė ištekanti upė Prorva yra katino peršokama.. Jūs matėte, kaip užžėlusios pakrantės makrofitais, kiek nendrių - jų biomasė labai didžiulė. Gausybė nendrių, esančių ežere, numiršta, sukrenta į ežero vandenį, irsta ten iki mineralinių formų ir dar nespėjus pilnai suirti, vėl pavasarį užauga nauji nendrynai ir t.t., metai iš metų.

eutro2.jpg

Bet pašnekėkime apie linksmesnius dalykus.

Pašnekėkim, bet iš tikrųjų liūdna kalbėtis apie ežero mirtį - tokio nuostabaus, tokio įdomaus, kokio antro Lietuva neturi.

eutro5.jpg eutro3.jpgeutro4.jpg

Net nežinau, kaip pereiti prie linksmesnių temų - vis baigiame liūdnai...

Na, liūdnai, taip liūdnai, taip jau būna. Toks gyvenimas. Tos pačios akys ir verkia, ir juokiasi... Ir širdis džiaugiasi, kai yra dėl ko džiaugtis...

O pabaigai apibendrinantis klausimas: Jūs DEUM stovyklos širdis. Kas būtent traukia, kas yra ta varomoji jėga viską įnicijuoti, ten veikti, ten būti?

Papasakosiu šiek tiek istorijos: 1992 metais į Drūkšių ekologinę stotį jau pradėjo važinėti DEUM mokinių ir visuomenės grupės, tame tarpe taip pat ir gabiųjų vaikų grupė. Daugelis mūsų kolegų, kurie dirba su jumis, yra daugelio svarbių institucijų žmonės: Ekologijos instituto, Botanikos instituto VU, kitų institucijų moksliniai darbuotojai. Jų yra daug, bet ne visus jūs matote. Dalis neturi motyvacijos dirbti su vaikais, gal būt stinga laiko. Bet tie žmonės, kurie dirba su jumis – jiems šis darbas įdomus, prasmingas, žinių perdavimas kitiems teikia džiaugsmo. Kad viskas vyktų sklandžiai, tai kažkam reikia atlikti tą sukamąjį, varomąjį, į vieną veikiančią sistemą sujungiantį darbą. Reikia sudaryti programą, viską suderinti, sureguliuoti, paskelbti, bendrauti, derinti. Na, Dievulis matyt apdovanojo mane kai kuriais organizaciniais sugebėjimais, tai ir atsiradau, kaip jūs sakot, "viso to reikalo viduryje". Aplink mane sukasi visi einamieji reikalai. Tapus DEUM mokyklėlės valdybos pirmininke, tai jau tapo mano pareiga pasirūpinti tais dalykais. Taip ir sukuosi: "Laimute, šen, Laimute, ten..." Ir kažkaip susitvarkau su viskuo. O susitvarkau todėl, kad man teikia energijos, matant, kaip mokslininkai gražiai dirba su vaikais. Pažiūrėkit, kaip dirba su jumis Rimtis Lukša - argi ne nuostabu? Jis dirba* Žeimenos žuvivaisos centre - padeda papildyti ir atkurti žuvų įvairovę Lietuvos upėse ir ežeruose. Rimtis - tikrasis aplinkosaugininkas, įkvėpęs šiam darbui ne vieną studentą. Jis yra menininkas savo prigimtimi, mėgsta vakarais parodyti savo skaidres, kuriose visuomet yra gili mintis. Kaip nuoširdžiai daktarė ichtiologė Dalia Lukšienė aiškina apie žuvų fiziologiją - argi ne įdomu? Ji taip pergyvena dėl žuvų sveikatos, stebi, tiria... Tai - žmogus mylintis tai, ką daro. Juk pagaunate žuvį, ji vargšėlė spurda, bet apie ją jūs nieko giliau nežinote. Po Dalios paskaitų jau jūs žinote kur kas daugiau. Kaip gražiai, su meile Botanikos instituto darbuotoja, biologijos mokslų daktarė Staselė Mažeikaitė, pati būdama planktonistė, aiškina apie savo gyvūnėlius, ar ne? Nagi tikrai dafnija taip gražiai pumpuoja vandenį, kad atrodo, širdutė jos pilvelyje plaka. Argi ne gražus santykis užsimezga tarp to mažo gyvio ir žmogaus? Staselė taip pat yra daug ežerų tyrinėjusi, dirbusi Karelijoje, rašo knygą (knyga jau išleista 2003) apie planktoninius organizmus ir jų klasifikaciją. Ji yra ir mokyklėlės sekretorė. Hidrobotanikos Instituto darbuotoja daktarė Rita Šulijienė visą gyvenimą tyrinėjo ežerus, o ypač jinai nuostabiai paaiškina mokiniams tokį svarbų procesą kaip fotosintezė. Parodo bandymus, aiškina - dabar jūs žinot, kaip tas Dievo pasaulis kuriamas, kaip atsinaujina. Rimantė Dušauskienė - Duž labai mėgsta jaunimą, pati yra bendraujantis, linksmas žmogus, mielai besidalinantis savo patirtimi, žiniomis apie radiologiją. Surinkusi daugybę pavyzdžių, jį moko jus tirti ekologinės stoties aplinką, nustatyti aplinkos radioaktyvųjį foną, nustatyti, kur kaupiasi radionuklidai ir taip toliau. Ji visad sako: "Laimute, kitais metais nepamiršk vėl manęs pakviesti!" - labai malonu tai girdėti. Dar viena Botanikos instituto darbuotoja - mikrobiologė Marytė Šimelionytė. Ji pamoko vaikus ir mokytojus (seminaruose), kaip pažinti mikroorganizmus. Tai labai svarbi tema norint suprasti, kaip gyvena ežero ekosistema. Marytė yra DEUM iždininkė. Profesorius Gervydas Dienys, buvęs VU chemijos fakulteto prodekanas - vienas iš chemijos olimpiadų pradininkų ir organizatorių. Jis labai myli jaunimą, daug keliauja, yra puikus organizatorius, labai mėgsta darbą su jaunimu, pavyzdžiui, šių metų paskaita apie silicį gyvojoje gamtoje yra nuostabi, įdomi. Blogu oru, tamsiais vakarais profesorius rodo savo skaidres iš įvairių kelionių, pasakoja įspūdžius. Šiemet jis buvo atsivežęs savo studentę Rasą Sukackaitę (dabar gamtos mokslų daktarėjį skaito paskaitą apie genomą ir jo tyrimus) . Profesorius padeda savo mokiniams, ugdo jaunąją kartą, jis labai atsidavęs mokymui, jaunimo švietimui. Mokslų daktarai Aurelija ir Gintas Žvirbliai - tikri mokslininkai, daug pasiekę biochemijos mokslo srityje. Jie tyrinėja pačius naujausius dalykus, sudėtingiausius procesus, atveria jums vartus į biochemijos mokslo pasaulį. Jie keliauja po pasaulį, žino specialistus, dalinasi patirtimi. Paklausius jų paskaitos, tampa aišku, ką gali daryti žmogus, baigęs biochemijos kursą. Rima Bareikaitė - Skrabienė RMTKR (Respublikinis mokinių informavimo ir techninės kūrybos centras) būdama studente baigė visas chemijos fakultete įmanomas studijuoti programas. Rima - labai reikalingas DEUM žmogus, gražiai ir įdomiai dirba su vaikais. Su Irena Stankevičiene mes pradėjome bendradarbiauti prieš 12 metų , kai ji tapo RMTKR chemijos laboratorijos vadove. Irena labai nuoširdi, stengiasi dėl vaikų, ieško lėšų stovykloms, puiki organizatorė, ji - Neakivaizdinės jaunųjų chemikų mokyklos "Pažinimas" vadovė.